Pėsčiųjų trąsa Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanų kovų takais

Tauro apygardos Geležinio vilko rinktinės memorialas priešais Šilavoto Švč. Jėzaus širdies bažnyčią skirtas šioje vietoje niekintiems ir 1946–1950 m. Šilavoto apylinkėse žuvusiems Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanams atminti.

Šilavoto mūriukas – rezistencinio pasipriešinimo kovas menantis pastatas su rūsyje išlikusiais betono sienose ir lubose išraižytais čia kalintų ir kankintų žmonių įrašais. Pastatytas 1938 m. kaip ligoninė. 1944– 1953 m. jame veikė NKVD-MVD-MGB būstinė su laikinojo sulaikymo areštine. Partizanai tris kartus bandė užimti okupantų būstinę  – mūriuką. Dabar šiame pastate veikia muziejus ir ambulatorija.

Šilavoto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje per 1945 m. lapkričio 16–17 d. vykusį okupantų būstinės – mūriuko puolimą (antrąjį) buvo tvarstomi sužeistieji. Šilavoto parapijos klebonas Antanas Kubilius tyčia buvo palikęs bažnyčios raktus prie durų. Gera priedanga partizanams tapo ir šventoriaus tvora, todėl iki šiol joje matyti buvusio mūšio kulkų paliktos žymės.

Nužudytų partizanų kapinės Šilavoto kaimo kapinaičių šiaurės vakariniame pakraštyje. Anksčiau šalia kapinių tvoros vietiniai žmonės turėjo išsikasę duobes bulvėms laikyti. 1945–1950 m. stribai į šias duobes atvežę sumesdavo nužudytųjų kūnus – iš viso apie 50 partizanų.

1944 m. Visų Šventųjų dieną šiame miške Tėvynei Lietuvai prisiekė pirmieji Geležinio Vilko rinktinės partizanai. Čia slapta laidoti 1945–1946 m. žuvę partizanai, ryšininkai ir rėmėjai. Atgimimo metais sumūryta koplytėlė, joje įkomponuotas išlikęs autentiškas cementinis kryžius su Nukryžiuotoju – nors ne kartą verstas ir niekintas, bet stebuklingai išlikęs.

Vienas didžiausių Geležinio Vilko partizanų mūšių įvyko 1945 m. birželio mėn. viduryje. Apie 50-ies partizanų dalinys vykdė taktikos pratybas. Apie 4 valandą po pietų sargybiniai pastebėjo besiartinančias dideles priešo pajėgas… Degimų kautynės baigėsi partizanų rėmėjų brolių Jurgio ir Prano Vilkų sodybų sudeginimu. Viena iš šių sodybų buvo J. Lukšos mamos Onos tėviškė. Plačiau – Degimų kautynių vietoje įrengtame stende.

Daugiau nei šimtmetį nuošalioje vietoje gyvenusios moterys, daugiausia našlės, rūpinosi žmonių mokymu, dvasiniu ugdymu, suteikdavo prieglobstį bėdoje atsidūrusiems, taip pat ir sovietinės valdžios persekiojamiems žmonėms.

Galima važiuoti automobiliu arba eiti pėsčiomis skulptūrų taku: nuo Šilavoto Švč. Jėzaus širdies bažnyčios iki Davatkyno yra apie 700 m.