Spalio 12 dieną Vytauto Didžiojo karo muziejuje įvyko 100-osioms Juozo Lukšos-Daumanto gimimo metinėms paminėti skirta konferencija. Sveikindama konferencijos dalyvius muziejaus direktorė Rita Malinauskienė kalbėjo apie ryžtą partizano, kurio net ir gyvenimas panašus į legendinį nusileidimą parašiutu, ir citavo patį J. Lukšą: „Jei nėra nieko, dėl ko verta numirti, tai lygiai nėra nieko, dėl ko verta gyventi“.
Kęstutis Lukša, Juozo Lukšos sūnėnas, akcentavo, kad nepelnytai mažiau minimi partizano Daumanto bendražygiai, kurie taip pat pasiaukojo.
Istorikė Greta Kučinskaitė pristatė kilnojamąją parodą „Laisvės architektas“. Įdomi detalė: Juozas studijavo architektūrą, baigiamasis jo darbas buvo „Lietuvos“ viešbučio Kaune projektas. Beje, J. Lukšą galima vadinti vienu pirmųjų NATO karių: jis net kelis kartus kirto SSRS sieną, mokėsi ir praktikavosi NATO šalių žvalgybos mokyklose, užmezgė ryšius su lietuviais emigracijoje, Vakarams skleidė žinias apie rezistencinę kovą Lietuvoje. 1949 m. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis paskyrė J. Lukšą savo atstovu užsienyje.
Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas pasidžiaugė ką tik išleista knyga „Juozas Lukša-Daumantas ir jo atminimo įamžinimas“. Ypač įdomu buvo išgirsti apie apie tai, kad galiausiai J. Lukša pasirinko tą kitą mylimąją – Lietuvą, ir kad Nijolė jo nestabdžiusi nei norėjusi perkalbėti, nes žinojusi, kad tai būtų suteikę kartėlio visam likusiam jųdviejų gyvenimui.
Dr. Aistė Petrauskienė iš Lietuvos nacionalinio muziejaus pasiūlė virtualioje erdvėje sukurti partizaninio karo žemėlapį, kuriame būtų svarbi ne tik vieta, bet ir pasakojimas. Dažnai susvarbinama tik žūties vieta, bet juk yra visas likęs gyvenimas: kautynės, rėmėjų namai, susitikimai, suvažiavimai, asmeninio gyvenimo įvykiai. Kur visa tai vyko? Visos tos vietos, net jeigu jos nėra išvaizdžios, yra iškalbingos: gal tik medis viduryje lauko, – jos turi savo istorijas. Gali būti pastatytas paminklas, bet jeigu su juo nėra susietas pasakojimas, tai tas paminklas nieko mums ir nesako. Pasakojimų žemėlapis padėtų suvokti partizaninės kovos mastą Lietuvoje.
Dr. Darius Juodis iš Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos atskleidė 1951 m. lietuvių desanto iš Vakarų užkulisius ir pristatė vieną iš labiausiai įslaptintų MGB agentūrinių bylų „Nieman“: šią bylą sudarė 27 bylos po kelis šimtus puslapių; įdomu, kad net ir užverbuotų asmenų biografijos nebuvo nei vienpusės, nei labai paprastos.
Kauno technologijos universiteto doc. dr. Ramūnas Skvireckas pristatė parodą „Daumanto būrys. Juozo Lukšos-Daumanto, Benedikto Trumpio-Ryčio ir Klemenso Širvio-Sakalo desanto uniformų ir ekipuotės rekonstrukcija“. Prelegentas papasakojo apie rekonstruotas amerikietiškas uniformas, taip pat apie daiktus, pargabentus desantu iš Vakarų ir konfiskuotus 1951 m. LTSR saugumo. Įdomi detalė: desantininkai nusileido tokiais pačiais parašiutais, kuriais amerikiečių kariai per Antrąjį pasaulinį karą nusileido didžiojo išsilaipinimo Normandijoje metu. „Kiekvienas desantininkas turėjo po pistoletą-kulkosvaidį su apkabomis ir po pistoletą su apkaba (Juozas Lukša ir Benediktas Trumpys-Rytis – belgų FN, Klemensas Širvys-Sakalas – „Valterį“), po 10 laikrodžių, 2000 dolerių ir 6000 rublių. Buvo apsirengę laisvomis amerikietiškomis kelnėmis, odinėmis striukėmis, į kurių apykakles buvo įsiūta po ampulę nuodų“ – informuoja vienas iš parodos stendų.
Po konferencijos galima buvo apžiūrėti parodas, pakalbinti prelegentus. Konferencija Vytauto Didžiojo karo muziejaus buvo organizuota minint Lietuvos Respublikos Seimo paskelbtus Juozo Lukšos-Daumanto metus.
Daugiau nuotraukų čia