JUOZĄ LUKŠĄ MENANČIŲ VIETŲ GIDAS

Juodbūdžio kaime gyveno dar Juozo Lukšos seneliai, paskui ir tėvai – Simonas Lukša ir Ona Lukšienė (Vilkaitė). Čia gimė ir augo Juozas Lukša-Skirmantas, Mykolaitis (1921–1951) ir keturi jo broliai: partizanų ryšininkas Vincas Lukša (1905–1993) ir partizanai: Jurgis Lukša-Piršlys (1920–1947), Stasys Lukša-Juodvarnis, Tautvydas (1926–1947), Antanas Lukša-Arūnas (1923–2016). 1947 m. sodyboje buvo įrengta partizanų slėptuvė. 1947 m. birželio 13 d. čia buvo sušaudytas vienas iš brolių – Jurgis.

Dabar sodyboje pastatytas Kryžius ir atminimo ženklas Lukšų šeimos pasiaukojamam gyvenimui pagerbti.

Viena iš muziejaus ekspozicijų pasakoja visos Lukšų šeimos istoriją. Čia galima pamatyti Juozo Lukšos pilotę, taip pat kryžių ir paveikslą, prie kurių Ona Lukšienė palaimino savo sūnus išleisdama partizanauti. Juodbūdyje, tėviškės seklyčioje, Ona Lukšienė suklupdė keturis savo sūnus: Jurgį, Stasį, Antaną ir Juozą. Rankomis liesdama jaunuolių galvas, tyliai kalbėjo: „Laiminu jus šventai kovai. Jūsų žingsnius tesaugo Viešpats Dievas. Prisiekite okupantui nepasiduoti gyvi…“

Memorialas skirtas šioje vietoje niekintiems ir 1946–1950 m. Šilavoto apylinkėse žuvusiems Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanams atminti.

Per 1945 m. lapkričio 16–17 d. vykusio okupantų būstinės – mūriuko puolimą (antrąjį) bažnyčioje buvo tvarstomi sužeistieji. Šilavoto parapijos klebonas Antanas Kubilius tyčia buvo palikęs bažnyčios raktus prie durų. Gera priedanga partizanams tapo ir šventoriaus tvora, todėl iki šiol joje matyti buvusio mūšio kulkų paliktos žymės.

Bažnyčioje sumontuoti garsaus lietuvių meistro Jono Garalevičiaus pagaminti vargonai.

Šilavoto kaimo kapinaičių šiaurės vakariniame pakraštyje dabar stovi medinis kryžius žuvusiems už Lietuvos laisvę 1946–1950 m. atminti ir keliolika Lietuvos kario paminklinių kryžių Šilavoto apylinkėse žuvusiems Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanams su iškaltais jų vardais.

Anksčiau šioje vietoje, šalia kapinių tvoros vietiniai žmonės turėjo išsikasę duobes bulvėms laikyti. 1945–1950 m. stribai į šias duobes atvežę sumesdavo nužudytųjų kūnus – iš viso apie 50 partizanų.

Kryžius pastatytas 1989 m, atnaujintas 2006 m. Lietuvos kario kryžiai pastatyti 1996 m.

Daugiau nei šimtmetį nuošalioje vietoje gyvenusios moterys, daugiausia našlės, rūpinosi žmonių mokymu, dvasiniu ugdymu, suteikdavo prieglobstį bėdoje atsidūrusiems, taip pat ir sovietinės valdžios persekiojamiems žmonėms.

Į davatkyną galima nueiti ir pėsčiųjų taku (apie 700 m nuo bažnyčios) ir pakeliui pasigrožėti ant medžių pritvirtintomis skulptūromis.

1944 m. Visų Šventųjų dieną šiame miške Tėvynei Lietuvai prisiekė pirmieji Geležinio Vilko rinktinės partizanai. Čia slapta laidoti 1945–1946 m. žuvę Geležinio Vilko partizanai, ryšininkai ir rėmėjai:  Atgimimo metais sumūrytas paminklas-koplytėlė, joje įkomponuotas išlikęs autentiškas cementinis kryžius su Nukryžiuotoju – nors ne kartą verstas ir niekintas, bet stebuklingai išlikęs.

Vienas didžiausių Geležinio Vilko partizanų mūšių įvyko 1945 m. birželio mėn. viduryje. Apie 50-ies partizanų dalinys kairiajame Jiesios krante vykdė taktikos pratybas, iš atokiai išdėstytų stebėjimo postų buvo stebimi pagrindiniai keliai ir artimiausios gyvenvietės, informacija per pasiuntinius-ryšininkus operatyviai perduodama vadui. Apie 4 valandą po pietų sargybiniai pastebėjo besiartinančias dideles priešo pajėgas… Degimų kautynės baigėsi partizanų rėmėjų brolių Jurgio ir Prano Vilkų sodybų sudeginimu. Viena iš šių sodybų buvo Juozo Lukšos mamos Onos tėviškė.

Lietuvos kariuomenės viršila Ernestas Kuckailis 2019 metais ištyrinėjo vietovę: pagal radinius ir išlikusią dokumentinę medžiagą (atsiminimus, Juozo Daumanto knygą partizanai“ ir kt.) išsiaiškino skyrių pozicijas, partizanų skaičių, naudotus ginklus, rekonstravo mūšio eigą, ir visa tai įamžino savo knygoje „Dešimt kautynių“. Tikėtina, jog partizanų buvo apie pusšimtis, nukautų NKVD kareivių – keliolika ar keliasdešimt. Mūšis baigėsi partizanų rėmėjų Vilkų sodybos sudeginimu. Kautynių vietoje surasti radiniai saugomi Prienų krašto muziejuje.

Plačiau – Degimų kautynių vietoje įrengtame stende.

XIX a. pradžioje Veiveriuose buvo pastatytas pastatas, atrodantis kaip tikras klasicizmo stiliaus didikų dvaras – Veiverių pašto stoties pastatų kompleksas – arklių pašto stotis. Atsiradus Varšuvos – Peterburgo geležinkelio linijai ji prarado savo svarbą ir 1866 m. čia įkurta pirmoji Lietuvoje mokytojų seminarija. Jos absolventų sąraše – daugybė žymių asmenybių: menininkų, politikų, mokslininkų.

2008 m. viename iš pastatų įrengta ekspozicija, skirta legendiniam Lietuvos partizanui Juozui Lukšai. Čia eksponuojami dokumentai, nuotraukos, knygos, asmeniniai daiktai partizano dovanotas paveikslėlis žmonai Nijolei Bražėnaitei-Lukšienei vestuvių, dailininko Antano Račo nutapytas J. Lukšos-Daumanto portretas ir kt., liudijantys jo didvyrišką kovos kelią. Ekspozicijoje taip pat supažindinama su J. Lukšos – Daumanto bendražygio Povilo Pečiulaičio – Lakštingalos gyvenimo ir kovos keliu.

Čia pat, priešais Veiverių Antano Kučingio meno mokyklą, stovi paminklas Juozui Lukšai atminti. Paminklas pastatytas 1996 m., jo autorius Vidas Cikana.

Čia palaidota apie 80 partizanų, jiems pastatyti kryžiai, koplytstulpiai, akmens paminklai, koplyčia su imitaciniu partizanų bunkeriu rūsyje. Jis įrengtas ir sutvarkytas pagal istorinį partizanų Birutės rinktinės štabo bunkerį, kurį prieš išvykdamas į Vakarus įkūrė Juozas Lukša-Daumantas. Čia įrengta nedidelė ekspozicija, atspindinti pokario partizanų ir jų ryšininkų veiklą.

Antrojo pasaulinio karo metais Marijampolės apskrities (dabar Prienų r.) Veiverių miestelio pietvakarinėje dalyje, kairėje kelio Kaunas–Marijampolė pusėje, Jono Raslavičiaus žemėje, buvo iškasti apkasai. Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo sovietų režimui laikotarpiu enkavėdistai ir stribai šiose karinėse tranšėjose užkasdavo nukankintų ir artimose apylinkėse nužudytų Tauro apygardos Laisvės kovotojų palaikus, kurių dauguma buvo išniekinti Veiverių centre – prie ligoninės ir Šv. Liudviko parapijos namų. Sovietmečiu ant apkasų slaptai buvo statomi kryžiai žuvusiems kovotojams. Atgimimo laikotarpiu toje vietoje buvo supilta kalva–Skausmo kalnelis. Jame palaidoti Veiverių apylinkėse žuvę pokario partizanai. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, Skausmo kalnelyje ilsisi 76 Laisvės kovotojų palaikai, iš jų 45 nužudyti ir užkasti per ginkluotąjį pasipriešinimą sovietų okupantams, 30 palaikų rasta kitose vietovėse ir čia palaidota Lietuvos atgimimo metais.

1987-ųjų rugpjūtį ant šios kalvelės pirmąjį metalinį kryžių pastatė Tauro apygardos Laisvės kovotojas, buvęs politinis kalinys Antanas Lukša-Arūnas. Taip jis pažymėjo brolio Jurgio Lukšos-Piršlio, 1947 m. birželio 13 d. enkavėdistų ir vietinių stribų nužudyto tėviškėje, Juodbūdžio k., kartu ir visų čia užkastų partizanų amžinojo poilsio vietą. 1988-ųjų spalį Veiverių Šv. Liudviko parapijos klebono Kazimiero Skučo pastangomis šios sakralinės vietos viduryje iškilo galingas ąžuolo kryžius „Žuvusiems už Tėvynės laisvę atminti“.

Daugiau informacijos – šalia įrengtame stende.

1951 m. rugsėjo 4 d. dvigubo agento (Kukausko) išduotas šioje vietoje žuvo Juozas Lukša.

1998 m. partizano žūties vietoje pastatytas skulptūrinis Vyčio kryžius (skulpt. Juozas Šlivinskas). 2008 m. žūties vieta paskelbta kultūros paminklu.

Muziejus įsteigtas 1994 m. birželio mėn. Jame sukaupta ir saugoma daug vertingų eksponatų: autentiškų laiškų, nuotraukų, Juozo Lukšos paso originalas, ištraukos iš gimimo metrikų kopija, žūties vietoje stovėjęs medinis kryžius, Vyčio Kryžiaus ordinas, Kauno „Aušros“ gimnazijos baigimo atestato kopija ir kt.

Šiuo metu vyksta muziejaus atnaujinimo darbai. Muziejaus atidarymas ir pristatymas visuomenei numatomas 2021 m. rugsėjo 2 d.

Paminklo atidengimas numatomas 2021 m. rugsėjo 4 d.